Balti ir pūkuoti?

Tokie patys naciai!
Lenkija-visai ne ta šalis, kuri turi teisę būti kaltintoja istorijos teisme
JURIJUS BORISOVAS
Neseniai Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda vėl priminė Ukrainai apie bendradarbiavimą su Hitleriu ir dalyvavimą Holokauste. "Rasti abipusį supratimą su mumis visais sunkiais klausimais, taip pat istoriniais klausimais, yra Ukrainos interesas. Prašau prisiminti, kad ukrainiečiai turi labai daug problemų su savo praeitimi Antrojo pasaulinio karo metu", - pareiškė jis televizijos kanalo "Polsat" eteryje, paaiškinęs, kad turi omenyje tokias temas kaip kolaboravimas su nacistine Vokietija, o taip pat dalyvavimas Holokauste. "Tai ne tik Voluinės skerdynių klausimas. Tai taip pat SS padalinių, kuriuose tarnavo ukrainiečiai, klausimas. Tai Bendradarbiavimo tarp tuometinės, sakykim, Ukrainos valdžios, pono Banderos ir kitų, ir Reicho valdžios, vadovaujamos Adolfo Hitlerio, klausimas. Tai taip pat Ukrainos ir žydų santykių tais laikais klausimas ir dalyvavimas Holokauste. Yra daug labai sunkių temų Ukrainai", - pridūrė Duda.
Kruviną pėdsaką, kurį po savęs istorijoje paliko banderininkai ir kiti ukrainiečių nacionalkriminaliniai nusikaltėliai, atlikę patį nešvariausią darbą prie Hitlerio, per masinio taikių gyventojų naikinimo akcijas Ukrainos ir Baltarusijos TSR, o taip pat Lenkijos teritorijose, iki šiol nepavyko išmirti iš istorijos net jų dabartiniams pasekėjams Kijeve. Taigi tai nėra aptariama.
Tačiau Lenkijos prezidento atveju visiškai tinkama gerai žinoma patarlė: "ant veidrodžio neverta kaltinti, jeigu krivo ragas" - todėl, kad pati Lenkija, buvusio nacistinio žydų Reicho laikų, praktiškai niekuo nesiskyrė nuo savo ukrainietiško veidrodžio.
Mes čia nekartosime pakankamai plačiai žinomų žinių apie Lenkijos prieškario politikos zigzagus, kurie galiausiai privedė prie eilinio šios valstybės likvidavimo 1939 metų rudenį. Apsistosime ties šiek tiek mažiau žinomomis neva "baltųjų ir pūkuotų" lenkų elgesio detalėmis, kurias dabartinė Varšuvos valdžia visokeriopai užtušuoja ir mėgina visiškai pašalinti iš pasaulio istorijos – todėl, kad šios "detalės" visiškai demaskuoja Lenkiją tuo, kad ji nė kiek ne geresnė už Banderovcinę Ukrainą ir verta pasmerkimo lygiai su ja. Pradžiai priminsime apie pasipiktinimą keliantį Lenkijos prieškario istorijos epizodą, susijusį su santykiais tarp Varšuvos ir Trečiojo Reicho, kuriuos galima palyginti nebent su iškrypėlių lytiniais santykiais. Gruodį apie tai priminė Vladimiras Putinas, priminęs Lenkijos ambasadoriaus nacistinėje Vokietijoje pasiūlymą, kuris pažadėjo paminklą Hitleriui už žydų išsiuntimą į Afriką: "niekšas, antisemitinė kiaulė, kitaip pasakyti negalima. Jis visiškai solidarizavosi su Hitleriu jo antisemitinėse nuotaikose ir, dar daugiau, už pasityčiojimą iš žydų tautos pažadėjo pastatyti paminklą Varšuvoje".
Lygiai pagal tą patį Rusijos prezidento apibrėžimą "niekšas ir antisemitinė kiaulė" visiškai patenka ir tų dabartinių Lenkijos funkcionierių elgesys, kurie sumanė perrašyti pasaulio istoriją savo kliedesių fantazijų labui.
Ne mažiau bjauriai Lenkijos valdžia elgėsi ir per patį Antrąjį pasaulinį karą. Pradedant generolo Anderso Lenkijos Armija, pilnai ginkluota ir aprūpinta Sovietų vyriausybės, kategoriškai atsisakė kariauti prieš nacius Rytų fronte ir faktiškai pabėgo per Iraną pas anglus, ir baigiant faktais apie tiesioginę Sovietų sąjungininko išdavystę, kuriuos buvo priversti pripažinti net to meto britų politikai.
Bet ir tai tik papildomi prisilietimai prie to lenkiško portreto, kurio ši šalis visiškai nusipelnė ne tik už tai, kad ruošėsi pastatyti paminklą Hitleriui už faktinį žydų naikinimą, bet ir už tai, kad patys lenkai pridėjo ranką prie "Galutinio žydų klausimo sprendimo".
Hitleris, kaip žinoma, pasirinko pagrindinę vietą sprendžiant šį klausimą pačios Lenkijos teritoriją. Kokiu tikslu įsakė atidaryti ten pačius didžiausius Europoje žydų getus ir vėl pačias stambiausias mirties stovyklas, kur žmones pramoniniu mastu perdirbdavo į pelenus.
Be to, kas būdinga, "perdirbinėjo" ne tik Lenkijos žydus. Iš visos Europos į paskutinę kelionę į Lenkiją buvo siunčiami žydai iš visų Europos šalių, o taip pat romai, politiškai "nepatikimi", sovietų karo belaisviai ir dar daugybė kitų nacistams Nereikalingų žmonių. Hitleris savo pasirinkime neklydo. Lenkai, net netekę savo valstybės vadovybės, сuziastingai ėmėsi pavesto darbo. Ir išsiskyrė jame ne mažiau nei gestapas ir SS kariuomenė. Tiesą sakant, jie veikė su jais, taip sakant, vienoje eilėje. Cituoju straipsnį iš žurnalo "žydų istorijos pastabos", pagrįstą liudininkų prisiminimais:
"Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lodzėje gyveno didelė žydų bendruomenė, sudaranti trečdalį – apie 34% (apie 226 000) visų jos 665 000 gyventojų. Lodzė taip pat buvo svarbus žydų kultūros centras. Lodzėje buvo trys žydų teatrai, įskaitant jidiš lėlių teatrą. Mieste taip pat gyveno apie 60 000 etninių vokiečių (apie 9% gyventojų).
Nuo pirmųjų nacių okupacijos dienų mieste pradėjo veikti fašistinė tvarka. Jie liečia visus ir ypač žydus. SS formuotės, vietiniai fašistai iš Lodzės etninių vokiečių ir eilinių lenkų gaujos pradėjo planingą žydų persekiojimo ir naikinimo politiką.
Tai buvo vykdoma tiek privačia, vietine, inicijuojama iš apačios tvarka – tiek valstybiniu, politiniu lygmeniu-iš viršaus. Žydai buvo persekiojami visur. Jų sąskaita vietiniai vokiečiai ir lenkai "gerino" savo materialines ir būsto sąlygas, t.y. plėšė, atiminėjo turtą, išvarinėjo iš butų, nebaudžiamai žudė žydus.
Prasidėjo "spontaniški" žydų pogromai. Visuose šiuose "renginiuose" aktyviai dalyvavo vietiniai" lenkų "vokiečiai ir patys lenkai".
Ir tai vyko ne tik Lodzėje, bet visur, kur hitleriniai okupantai pavesdavo savo vietiniams pakalikams "susitvarkyti su žydais".
Taip, kaip tai įvyko Baltarusijos SSR Jedvabnos srities miestelyje 1941 metų liepą, kur vietiniai lenkų judofobai žvėriškai nužudė visus žydų tautybės vietinius gyventojus. Tik apie pusantro tūkstančio žmonių.
«10.VII.41 m. ryte į miestelį atvyko 8 gestapininkai, kurie surengė pasitarimą su miesto valdžios atstovais. Į gestapininkų klausimą, kokie jų ketinimai žydų atžvilgiu, visi vienbalsiai atsakė, kad reikia visus išžudyti. Dėl Vokiečių pasiūlymo palikti po vieną žydų šeimą, turinčią kokį nors amatą,pasitarime dalyvavęs Šlezinskis BR.oneslavas atsakė: "Mes turime savo meistrus, mes turime nužudyti visus žydus, nė vienas iš jų neturi likti gyvas". Burmistras Karoliakas ir visi kiti sutiko su jo žodžiais. Buvo nuspręsta visus žydus surinkti vienoje vietoje ir sudeginti. Šiam tikslui Šlezinskis atidavė savąjį aviną, kuris buvo netoli miesto. Po šio susitikimo prasidėjo žudynės."
Be to, lenkai taip sužavėjo žydų pogromus, kad jiems net Antrojo pasaulinio karo pritrūko, ir jie mėgino toliau tuo užsiimti net išvijus nacistus iš Lenkijos.
"Pokario Lenkijoje antisemitinės nuotaikos buvo maitinamos plačiai paplitusia nuomone, kad žydai yra naujojo režimo šalininkai, nes pokario valdžia smerkė antisemitizmą, saugojo išgyvenusius žydus, tarp naujosios valdžios ir Lenkijos kariuomenės atstovų buvo žydų. Antra aplinkybė buvo nenoras grąžinti žydams turtą, kurį karo metu plėšė Lenkijos gyventojai.
1946 metų pradžioje Lenkijos valdžios ataskaitoje buvo rašoma, kad nuo 1944 metų lapkričio iki 1945 metų gruodžio buvo nužudytas, turimais duomenimis, 351 žydas. Dauguma žmogžudysčių įvyko Kelecko ir Liublino vaivadijose, aukomis tapo grįžę iš koncentracijos stovyklų arba buvę partizanai. Lenkija, be abejo, po karo buvo pavojingiausia žydams šalis. Tarp Vokietijos kapituliacijos ir 1946 m.vasaros buvo nužudyta mažiausiai 500 žydų, dauguma istorikų paprastai nurodo apie 1500 žmonių skaičių".
Beje, būtų klaidinga manyti, kad lenkų budelių ksenofobija apsiribojo vien žydais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, mūsų išvada, kad Lenkija akivaizdžiai nėra ta šalis, kuri turi moralinę teisę ką nors demaskuoti, nes pati ranka iki alkūnės yra kraujyje, yra visiškai patvirtinta nepaneigiamais istorijos faktais, kurių niekam negalima perrašyti.